Pokštas arba saldainis!

Vakar mūsuose vyko Helovynas :) O jūsuose? :) Tiesą pasakius, net nežinau, apie ką ta šventė, žinau tik, kad persirengiama visokiais monstrais (arba princesėmis :)) ir prašoma saldainių :) Tiksliau, prašoma "pokšto arba saldainių", bet paaiškėjo, kad jeigu žmonės neturi saldainių, iškyla problema, tačiau jeigu vietoje jų prašoma parodyti pokštą, tai problema iškyla nepalyginamai didesnė :D

Jau kelis metus kaimynų vaikai vaikštinėja per butus dukart per metus - per Helovyną ir per Užgavėnes. Jau net išmokau nepamiršti ir užsipirkti saldainių :) O šiemet Kristoferis su savo drauge nusprendė, kad nori ir jie. Ką gi, vaikai nori - darom. Draugė, iš pradžių pareiškusi, kad bus fėja, vėliau transformavosi į katytę, o Kirstoferis užsimanė būti šikšnosparniu. Šikšnosparniui idėjų radome, bet matyt jos pasirodė nuobodžios. Galiausiai apsistojome ties akies obuoliu :) Žinoma, po to dar kelis kartus buvo apsigalvota, norėjosi būti ir zombiu, ir vėl šikšnosparniu, ir saldainių maišeliu, kurį išbrokavo iš pat pradžių. Bet sutarėm, kad jei jau nusprendėm, tai ir būkim tuo obuoliu, nes nespėsim gauti medžiagų. Be to, būti akies obuoliu yra labai faina ir netgi labai neįprasta. Močiutė mums parūpino baltą pagalvės užvalkalą, nusipirkom gumos, kaip į trumpikes :) Ir gimė kostiumas :) Kaip vis dėl to gera, kad gyvename googl'o laikais, surasti gali bet ką :)

Štai kas gimė :) Mano manymu, visai žavus akies obuoliukas :)

Smagu, kad nemažai žmonių pasiruošė saldainių iš anksto, kai kurie net patys pokštauja ir gąsdina, atidarę duris su gorilos kauke :) Gaila, kad kai kurie vis tik drovisi patys, jaučiasi nepatogiai :) Nieko, vaikai su savo entuaziazmu padės persilaužti ir suaugusiems.

Pastebėta tendencija, kad kai kurie žmonės net nebeatidaro durų, nes, matyt, nieko jau nebeturi :D Persirengėlių procesijų laiptinėmis vaikšto tiek, kad iš tikro kitais metais reiks geriau pasirūpinti ir patiems, kad niekas neliktų nuskriaustas :)

Nepaisant to, kad dauguma durų neatsidarė, prisirinkome TIEK gėrio, kad siaubas :) Didelės plytos šokoladų, čiupačiupsai, rafaelai, saldainiai, batonėliai, bandelės, mandarinai, pinigai :D Žmonės, neturintus saldainių, išsipirkdavo pinigais, ne pokštais :) Vienintelis mūsų kolega Aivaras iškrėtė pokštą nė nemirktelėjęs :)

Katytė ir akies obuolys -įdomus derinukas:

Mes - mamos ėjome kartu :) Vis tik vaikai dar maži, reikėjo pagalbos ir palaikymo komandos :) Bet "pokštas arba saldainis" išmoko sakyti greitai - Marta iškart, po pusės butų įsidrąsino ir Kristoferis. Buvo išties linksma ir smagu. Smagu, kad tradicijos linksmintis atkeliauja ir pas mus :)

Apie svajones

Ar turite svajonių? Tiksliau, ar dar prisimename savąsias? Ar nepamiršote apie jas, kažkada nusprendę, kad vis tiek neišsipildys? Aš bandau prisiminti savąsias, mokausi atrasti naujas ir patikėti, kad įmanoma. Jeigu įmanoma kažkam pasaulyje, nors vienam žmogui, reiškia, man taip pat. Reikia tik nepasiduoti.

O vaikams paprasčiau - jų svajonės nedidelės (suaugusiųjų akimis žiūrint, jiems tai jos milžiniškos) ir neretai nesunkiai įgyvendinamos. Ir koks geras jausmas žinoti, kad daug kas yra tavo rankose, kad gali vos truputuką pasistengti, ir vaiko svajonė bus įgyvendinta. Akys spindės, ir laimės pojūtis kažkokiu būdu užlies abu - ir jį, ir tave :)

Vakar mes buvome cirke. Einame kiekvieną kartą į visus įmanomus cirkus, kai tik jie būna mūsų mieste. Kristoferis tiesiog dievina cirką. Aš taip pat labai mėgstu, prisimenu, kaip senelis mane vesdavo vaikystėje, kaip būdavo smagu...

Patiko papūgos, šuniukai, ehidnos, akrobatai, žonglieriai. Kristoferis, paklausęs, kaip jiems pavyko išspjauti ugnį ir sužinojęs, kad jie visą laiką turėjo burnoje degiojo skysčio, labai susirūpino, kad jiems gi buvo neskanu. Vėliau tas žonglierius mums pasakė: "Taip, neskanu, bet ką darysi, darbas toks". :)

Cirkas mums visada kaip šventė. Ir tas šurmulys, kai visi sueina į palapinę ir ieškosi vietų, ir pats pasirodymas, ir gyvūnėliai, ir pramogos pertraukos metu, ir tas stebuklingas dalykas - cukraus vata, ir savadarbė karusėlė, pagaminta iš vaikiškų plastmasinių kėdučių nupjautomis kojomis.

Bet šįkart apie svajones. Aš turiu įprotį įsdėmėti, kas įdomiausia mano vaikui, apie ką jis kalba, ko nori. Ir kažkaip intuityviai pastebėti, kad štai ji - galimybė. Kristoferis yra toks vaikas, kuris, pamatęs bet kokį gyvą padarą, bėgs jį glostyt. Nesvarbu, ką. Tai yra ne tik šuniukai bei kačiukai, bet ir paršeliai, ir arkliai, ir ežiukai, ir sliekai su vorais. Bet šituos paglostyti ganėtinai lengva. Sunkiau yra su paukščiais. Jis seniai jau bando paglostyti paukščius. Net yra laikęs rankose balandžius ir zyles Londone, bet glostomi jie vis tiek nesiduoda. Nebent labai trumpam ir vis bando pasprukti. Ir jis vis gaudo tas antis su balandžiais, o jie vis bėga. Ir kai per pertrauką pasiūlė fotografuotis su gyvūnais, iškart sužiūrau, ar bus papūgos. Buvo. Man asmeniškai tokios nuotraukos su gyvūnais, kai reikia pozuoti, kol fotografuoja, ne prie širdies, jos man kažkokios banalios, bet čia tikslas buvo kitoks. Klausiu - ar duosit glostyti ir laikyti, jeigu fotografuosimės? Duosim. Reiškia, einam. 25 litai (siaubas, kiek daug) už vieną nuotrauką ir vaikutis laimingas laiko papūgą ir ilgai ją glosto :) Ji leidžiasi, tupi ramiai, yra minkšta ir maloni :)

Svajonė įgyvendinta :) Kaip pigiai ir nesunkiai kartais galima pasiekti svajonę :)

Arklio muziejus

Šiandien su mokyklėlės draugais buvome Arklio muziejuje šalia Anykščių, Niūronyse. Smagi vieta vaikams ir gal netgi tėveliams. Pagrindinis kelionės tikslas - kepti duoną. Kristoferis visą laiką, kol ieškojome muziejaus, kol pirkome bilietus, kol laukėme bendrakeleivių klausinėjo - na kada jau tą duoną kepsime? :)

Gerai, kad kieme buvo katinų, su jais laukti buvo kur kas linksmiau. Katinas truputį leidosi paglostomas, bet jam buvo kiek per daug švelnumo, likusį laiką teko jį gaudyti :)

Pagaliau atėjome į skaniai malkomis, krosnimi ir duona kvepiantį namą. Šeimininkė ilgai pasakoja apie duoną, jos kepimą, tešlą, krosnį ir tradicijas. Na kada jau kepsime tą duona? :)

Galiausiai tas momentas atėjo - tešlos gavome, rutuliukus suformavome, papuošėmė ir sudėjome į skardeles kepti. Nuotrauka daryta be blico, matosi ne itin gerai, užtad viskas atrodo taip paslaptingai ir rituališkai:

 Taip pat įdomus buvo įvairiausių senovinių rakandų apžiūrėjimas - ir senovinė skalbyklė, kurios vieną dalį galima taip smagiai daužyti į kitą, ir pelėkautai, panašūs į inkvizicijos įrankį, ir senovinis špižinis lygintuvas, kurį net pakelti yra sunku. Ir dar daug visokiausių daiktų, kurie net nelabai svarbu, kam skirti, bet galima juos smagiai daužyti, sukti ir kitaip kvailioti.

O štai dar vienas "pirmas kartas", suteikęs tikrai nemažai džiaugsmo:

Dar labai patiko dirbtuvės. Kristoferis visada labai susidomi, kai rodoma kažkas "tikro". Ne pritaikyto bei adaptuoto vaikams, bet kai viskas taip, kaip yra iš tikrųjų, be pagražinimų ir supaprastinimų. Jeigu jis klausia apie virusus, turiu jam papasakoti išsamiai ir "kaip iš tikrųjų", kaip suaugusiam. Jis viską puikiai supranta, seka mintį, klausinėja, vysto ją. Net jeigu bandyčiau supaprastinti kaip nors ar "adaptuoti vaikui", vis tiek klausinėtų tol, kol nepaaiškinčiau visko normaliai :) Ir man tai patinka :) Ir dar, jis visada vengia žmonių, kurie kalba ir elgiasi "vaikiškai", nenatūraliai. Ir vertina tuos, kurie bendrauja su juo, kaip su lygiu. Tiesa, geriausi žmonės jam - linksmi žmonės :) 

Daug laiko praleidome kalvio dirbtuvėse: vaikas tiesiog ilgai stovėjo ir žiūrėjo, kaip kalvis įdeda į krosnį su degančiomis malkomis metalinį strypą, kaip jis įkaista, pakeičia spalvą, pasidaro lankstus. Kalvis išima strypą, pasuką jį replėmis ir tiesiog akyse matosi, kaip greitai jis vėsta, kaip spalva vėl keičiasi į įprastą. Vėl strypas atsiduria krosnyje, vėl laukiam. Čia pat galima apžiūrėti, kaip atrodo tokie pat susukti jau pagaminti strypai, kurie vėliau taps židinių įrankiais. Labai įdomu stebėti, kaip vaikas mokosi. Fizikos, chemijos, mechanikos, gal net logikos. Užduoda nuoseklius klausimus. Vėliau tai, ką sužinojo, galės pritaikyti daugelyje sričių ir susieti su daugeliu dalykų, apie kuriuos dabar net nenutuokia! Tas natūralus, savanoriškas mokymosi procesas tikrai veža!

Taip pat nemažai laiko praleidome audimo dirbtuvėse. Klausėmės įdėmiai, kaip moteris pasakojo apie staklių veikimo principą, rodė tūkstantį pririštų siūlų, kaip iš jų susidėlioja raštas, kaip ir kodėl ji naudoja schemą.

Vežimų angare didžiausią įspūdį paliko didelės rogės, tempiamos arklių. Ir žinoma, užlipta buvo ant (ir po) visko, ant (ir po) kuo tik įmanoma.

O lauke karuselės ir supynės - daug ir įvairių.

 Dienos nuotykius vainikavo nusileidimas rogutėmis nuo kalno. Kristoferis tiesiog dievina bet kokius atrakcionus ir atrodo, nieko nebijo! Kai tik pamačiau jų reklamą, užklijuotą šalia muziejaus tualeto durų, iškart nusprendžiau - mums ten reikia :) Nusipirkome maksimalų - 10 nusileidimų bilietą. Po 5 man pasirodė, kad nusipirkome neribotą visai dienai :) Bet Kristoferiui nenusibodo nei kiek, galima buvo pirkti nors ir 50 :) Šiaip, smagu :) Greitai, gniaužia kvapą, linksma :)

"Pirmas kartas"

Kaip aš mėgstu "pirmus kartus" :) Mėgstu, kai jie nutinka man ir dar labiau mėgstu, kai nutinka Kristoferiui. Labai smagu stebėti naujas patirtis, naujus neišbandytus dalykus, skonius, atidžiai stebėti, nepraleidžiant nei vienos emocijos, nei vieno mimikos momento, nei vieno komentaro. Tada tiesiog tavo akyse formuojasi žmogus, unikalus ir vienintelis toks, kuris dėl ką tik patirto kažko naujo jau nebe toks, koks buvo vakar. Taip pat tai padeda pajausti atsakomybę ir nepamiršti, kad ypač kol vaikutis pakankamai mažas, kad daug laiko praleidžia su mumis, mūsų - tėvų pareiga yra leisti jam patirti kuo daugiau gėrio bei apsaugoti nuo dalykų, kurie irgi pakeičia, tik nebe taip džiugiai, o palieka randus (neretai nuo mūsų pačių)...

O šiandien mes kirpomės :) Pirmą kartą gyvenimą kirpykloje, pas mano mėgstamą kirpėją Vytą. Pas jį kerpuosi jau gerus 10 metų, ir mes tapome draugais. Pažįstu šį žmogų ir galiu ramia širdim pasitikėti, kad viskas bus atlikta puikiai, visi pageidavimai išklausyti, ir svarbiausia - jis patiks mano vaikui ir bus jam švelnus, kantrus ir draugiškas. Juk Kristoferis neleido jokiam svetimam žmogui kirpti jo visus 5 metus (na, kaip neleido - pasakė, kad neis pas nieką kirptis, mes ir nevedėm, juk čia jo plaukai ir jo kūnas). Visus tuos metus kirpau tas ilgas kasas pati - jeigu kirpčiukų patrumpinimą, kad galima būtų matyti pasaulį ir tai nekenktų regėjimui, galima pavadinti kirpimu :) Kartais gaudavosi daugmaž lygiai, kartais - vidutiniškai :) Taip Kristoferiui netgi labiau patiko - linksmiau :)

Galiausiai, jis pakankamai paaugo ir visai panoro apsikirpti - pasilikti ilgus plaukus, bet "padaryti juos berniukiškus", nes vis tik kas antras žmogus vadino ji mergaite. Nesvarbu, kokie drabužiai, stereotipai - rimtas reikalas :)

Taigi, mes kerpamės. Vytas, kuris iš principo toli gražu nėra vaikų kirpėjas, visiškai ramiai reaguoja į nuolat kėdėje besisukantį vaiką (kokia puiki ta apvali kėdė!), ir netgi kai tas apsiaustas, kuriuo kruopščiai paslėpiamas kerpamasis nuo savo paties plaukų, skraido į visas puses, nes taip būni labiau panašus į "superį", Vytas tik šypsosi ir pasakoja, kad kitas jo klientas berniukas šitaip vaidina angelą :) Tik mikliai nukreipia aštrias žirkles į šoną, kai klientas jau visai įsiaudrina.

Kliento pageidavimai įvykdyti - plaukai ilgi, suvelti ir netgi padaryti ragai - viskas, kaip užsakyta. Po kėde palikome visą krūvą plaukų, net sunku patikėti, nes ir dabar jie atrodo ilgi (ir vos tik kokie 10 procentų žmonių tebegalvoja, kad tai mergaitė). Ačiū tau, Vytai :)

O toliau buvo dar vienas "pirmas kartas". Mano vaiką gali nemaitinti patį, bet duok jam pamaitinti kokį nors gyvūną (tiesa, jis mielai paskui su jais pasimaitins savarankiškai). Kai keliaujame į miestą, visada nešuosi rankinėje batonus (jų visada būna šaldytuve, nors niekas jų nevalgo). Užtad juos valgo balandžiai. Šiandien radome ypatingai gerus. Akivaizdu, kad reikia tiesiog žinoti vietas. Nes Vilniuje rasti balandžius, kurie drąsiai imtų duoną iš rankų, ne taip ir lengva. O čia mums tiesiog pasisekė. Pirma, jų buvo labai daug. Antra, jie ne tik kad nebijojo prieiti arti, jie ėmė duoną iš rankų, o lipdami vienas per kitą sumynė vaikui visas kojas, jis net atšokdavo iš nuostabos. Tai buvo geras atradimas, nes po Londono mūsų balandžiai, kurie prieina tik per metrą, labai liūdino.

Bet maitindami juos, išradome dar vieną nuostabų atradimą. Jeigu palikti juos visus renkančius trupinius krūvoje ir nubėgti į kitą skvero pusę, tolėliau, ir ten išberti visą saują trupinių, jie staiga visi vienu metu pakyla ir atskrenda pas tave. Aplink tave plasnoja sparnai, atrodo, tuoj atsitrenks kuris nors, net vėjas sukyla. Vaikas laimingas, juokiasi. Kai tik jie nusileidžia ir skubėdami surenka paskutinius trupinius, jis bėga ir vėl :) Bėgiojo, kol nesibaigė batonas. Gaila, kad neliko nuotraukų, netyčia ištryniau iš fotoaparato. Nieko, bus proga sugrįžti. Geriau su dviem batonais, vienas itin greitai baigiasi :)

Gimtadienis!

Kristoferis gimė rugsėjo 1 dieną :) Prieš 5 metus. Tik vakar naktį grįžome iš Palangos, kad spėtumėm atšvęsti su draugais, kuriems jau pirmadienį į darželį.

Palangoje buvome dviese su Kristoferiu, tėtis darbavosi Vilniuje. Ir jam buvo patikėta siaubingai svarbi užduotis - paslapčia papuošti kambarį, kaip mėgsta Kristoferis. Viską supirkau iš anksto, sudėjau matomoje vietoje, nuoseklia tvarka, parašiau detalią instrukciją :)  Kad mums grįžus, vaikui būtų staigmena. Kristoferis dievina staigmenas! Ir tikrai pavyko puikiai - apie 50 didelių spalvingų balionų, pririštų visur, kur tik įmanoma, ir tiesiog gulinčių ant grindų, gražiai supakuota dovana (irgi kruopščiai paruošta ir paslėpta dar iki išvažiavimo į Palangą) stovi vidury kambario. Kristoferis buvo sužavėtas :) Kiek kartais nedaug reikia tam, kad suteiktum vaikui laimės!

Dovanų Kristoferis gavo... robotą :) Didelį, gražų. Labai apsidžiaugė ir ilgai su juo žaidė, net kelias dienas :) Žinojome, kad ilgai nežais, nes vis tik jis labai primityvus (ir dar vokiškai kalba, kas pasirodo mums su Giedrium visiška problema - jei šnekėtų angliškai, būtų bent įmanoma suprasti), bet vis tiek nupirkome - vaikas turėjo tokią svajonę :) Tegul stovi kamputyje - netrukdo. Naktį, kai visi užmigo, ruošiau dar vieną staigmeną - tortą-robotą :)

O sekmadieniui paruošiau dar vieną staigmeną. Ilgai rinkausi, kur gi švęsti tą gimtadienį, kad būtų įdomu. Prieš tai du metus iš eilės švęsdavome vaikų kambariuke, bet jau iš jo išaugome, reikėjo naujovių. Pastebėjau, kad Kristoferis labai mėgsta lipdyti. Mėgsta tiesiog laikyti rankose molį, plastilimą, Play Doh, jį minkyti, spaudyti. Visai neseniai ir netikėtai pradėjo kurti - kažkokius sudėtingus monstriukų veidukus, su sudėtingomis smulkiomis detalėms, vien tik savo fantazijos ir noro vedinas. Ir radau galimybę atšvęsti gimtadienį keramikos dirbtuvėse.

Sukvietėm draugus, ir šventė prasidėjo :) Iki paskutinės akimirkos nesakėme, kur važiuojame, Kristoferis labai jaudinosi :)

Tai buvo pats puikiausias gimtadienis! Šeimininkai - mieli nuostabūs žmonės, Kristoferis iškart su jais susidraugavo (o jis labai atsirenka žmones), labai įdėmiai klausėsi patarimų, pamokymų ir į juos atsižvelgdavo. Pirmiausia visi kartu (ir vaikai, ir tėveliai) kočiojome molio lakštus, spaudėme formeles, kaip sausainiams, ir visaip puošėme tas figūrėles, rašėme palinkėjimus. Vėliau šeimininkai iš jų sulipdė nuostabią didelę lėkštę, ją gražiai nuglazūravo ir išdegino. O vėliau vaikučiai galėjo lipdyti, ką norėjo. Kristofeis lipdė avinuką šeimininkės Sigitos pamokomas, paskui jis lipdė slieką, paskui monstrą, paskui jau nebežinau ką :D

Nebuvo įmanoma sustabdyti :) Šeimininkai nustebo, kaip tokio amžiaus vaikutis gali tiek ilgai išlaikyti dėmesį, ir taip įsitraukė į procesą. Tiesiog žmogus atrado tai, kas jam tikrai patinka. Šiaip ne taip, paprašius, kad įdėtų molio su savimi namo, atplėšėme (nes reikėjo spėti bent tortą suvalgyti iki šventės pabaigos :)).

Gimtadienis gavosi labai vykęs. Visiems vaikams ir suaugusiems labai patiko, o dar ir darbelių išsinešėm, ir gražią lėkštę su draugų palinkėjimais ir papuošimais gavome.

Kristoferis pareiškė, kad "Mes čia lankysime". Ką nutarėme ir padaryti, nes mes abu susižavėjome procesu, šeimininkais ir galimybėmis. Lankysime abu :)

O toliau sekė torto valgymas. Nereikia nė sakyti, kad tortas jubiliatui labai patiko. Ir forma, ir visais tais saldainiais, kuriais jis buvo papuoštas. Jie labai patiko visiems vaikams, ir kaip paprastai ir būna, buvo nuvalgyti akimirksniu :)

Vėliau siekė pramogos kieme. Buvo ir kasdieninių Kristoferio pramogų:

Ir paprasta vaikiška pramoga - muilo burbulai, kurie VISADA tinka ir suteikia vaikams daug džiaugsmo:

Ir kaipmat buvo atrasta puiki čiuožykla:

Pasibaigus oficialiai daliai, su viena drauge dar nuėjome pasivaikščioti mieste. Kristoferis žinoma, kad nepraleido fontano :) Šitame dar nesimaudė, naujiena :)

Šventė gavosi tikrai nuostabi... Visi grįžome labai laimingi, su dovanomis, naujais robotais ir nauju pomėgiu - keramika. Į tą studiją tikrai dar grįšime ne vieną kartą :)

Su gimtadieniu, mano mylimuk! :-*

Maudynės!

Šiandien - šilta ir saulėta maudynių diena. Tiksliau, nepaisant to, kad saulė buvo kaitri ir netgi sugebėjome truputį nudegti, maudytis tokiame lediniame vandenyje gali tik Kristoferis. Na, ne toks jau jis ir ledinis iš tikrųjų, įbridus visai šilta ir malonu, bet aš mėgstu LABAI ŠILTĄ vandenį :) Aš ne ruonis :)

O Kristoferis ir vėl sugalvojo naujų pramogų (tiesiog nuostabu, kaip vaikai moka atrasti džiaugsmą, arba sukurti jį iš nieko, arba lygioje vietoje, kur atrodo viskas taip įprasta ir nieko nesugalvosi, sukuria visiškai naują neregėtą nematytą ir visiškai vežantį dalyką!)

Ta kūdra, kurioje vyko maudynės, apsupta medžiais, krūmais ir bruzgynais, ir tik kur ne kur yra daugiau ar mažiau patogūs nusileidimai prie vandens. Tai atrakcija buvo tokia: jis plaukia vienas nuo vieno nusileidimo iki kito. O aš einu krantu jo pasitikti, ir per bruzgynus net visiškai jo nematau. Bet puikiai girdžiu :) Jis dažnai pasitikrina, ar š vis dar ten :) Buvo smagu, plaukiojo geros pusantros valandos, ir nepavargsta gi :) Su tuo žieduku jaučiasi vandenyje kaip delfinas, o kai nori pailsėti, gali tiesiog plūduriuoti, pasidėjęs veidą ant krokodilo snukio :)

O vakare sugalvojo naują žaidimą. Išsikasė iš dugno didelį akmenį, mėtė jį į kūdrą, o paskui ieškojo po vandeniu. Ir turėjo atrasti BŪTENT TĄ PATĮ akmenį, nesvarbu, kiek tai užtrukdavo. Buvo smagu :) Pilnos akys laimės, kai pavykdavo. Tiesa, po vakarinių maudynių, kai jis maudėsi vienintelis, žmonės nelipo į tokį šaltį, teko nešti namo visiškai suledijusį mėlyną vaiką. Nes nešant nors kiek šilčiau :)

Vakare atradome Madagaskarą. Vis dėlto, filmai yra vertingas dalykas vaikams (su sąlyga, jeigu jie geri). Verčia susimąstyti, daug ką suprasti. Didelį įspūdį padarė tai, kad Aleksas žiūrėjo į kitus gyvūnus kaip į potencialią mėsą. Daug minčių ir klausimų kilo, ir vėlgi, po vieno filmo peržiūrėjimo vaikas jau nebe tas, kuris buvo prieš pusantros valandos, jo požiūris į pasaulį jau kitoks, jis daug daugiau visko suvokia, daug kas pasikeitė...

Pasakiškas poilsis Miko sode

Šiandien - mūsų didžiojo nuotykio diena :) Ilgai lauktas išvykimas į draugo Miko sodą (ačiū jam :)). Jis draugiškai atidavė mums raktus ir leido pagyventi - puikus nemokamas kaimo kurortas vasaros įkarštyje - kas galėtų būti geriau! Jausmas, tarsi išvažiuojame į didelę kelionę, kažkur  toli, rimtai, į nematytas kvapą gniaužiančias vietas. Ši išvyka, šios trumpos ramios atostogos mums labai svarbi. Tikimės praleisti daug laiko lauke, smagiai, aktyviai, daug ir kokybiškai bendrauti, atsipalaiduoti, atrasti neįprasto kaifo rodos kasdieninėje paprastoje veikloje (nors tai tik man atrodo paprasta, vaikams viskas yra nepaprasta ir smagu). O kiek ruošiausi šiai kelionei, kiek darbų skubėjau pabaigti, kad niekas netrukdytų ir galima būtų dėl nieko nesijaudinti. Kiek svarbių daiktų, žaislų įtraukiau į sąrašą, kad tik nepamiršti nieko svarbaus!

Tačiau kaip jau tapo įprasta paskutiniu metu, diena prasidėjo nuo robotų :) Jų vis daugėja, ištisas robotų miestas. Šiandien Kristoferiui šovė geniali idėja padaryti važiuojantį robotą, pakeitus paprastas detales į detales su ratukais. Ką jis sėkmingai ir įgyvendino. „Robotas atvažiuoja į robotų taisyklą, ir...“ išvažiuoja jau "suapgreidintas" :)  Robotai iš tikrųjų žavingi.

Kai robotai pasitaisė, pasiūliau pažaisti kompiuterinius žaidimus, kol deduosi daiktus kelionei ir užbaiginėju paskutinius reikalus. Tai mėgstamiausia Kristoferio veikla namuose, ir toks pasiūlymas visada suveikia.  Bet šįkart buvo pasakyta: ne, viskas, važiuojam jau greičiau :) Teko padidinti apsukas, iš ko išėjo dviguba nauda – krovėme daiktus kartu, smagiai bendraudami ir dar labiau įsijausdami į momento svarbumą :) Susirinkome, atrodo, pusę namų – visko gi reikia :)

Kai atvykome, pasižiūrėjau į tą gražų prižiūrėtą kiemą ir negalėjau patikėti ir atsidžiaugti, kad jis visas mūsų kelioms dienoms, tiek, kiek tik panorėsime! Iškart puolėme pilti vandenį į baseiną (gal dar spės sušilti) ir deginti malkas kepsninėj. Sugalvojau naują atrakciją – lydyti marshmallows. Kaip man patinka išgalvoti naujas pramogas! Kristoferiui būna tiek džiaugsmo iš mažų dalykų! (Reikia jų išgalvoti gerokai daugiau, juk šiais laikais tai tikrai labai lengva, resursų yra, patirčių ir blogų pilnas internetas, reikia tik truputį pajudint užKAPAlį , kaip sako Kristoferis :)

Išbuvome kieme visą dieną. Vanduo buvo toks šaltas, kad net Kristoferiui netiko maudytis, bet juk prie baseino, kur yra žarna su vandeniu, veiklos galima rasti, kiek tik nori :) O taip pat mes turime naują augintinį – delfiną,  taip pat naują čiužinį (niekada nebūčiau sugalvojus jo pirkti, bet pernai Maximoje per išpardavimą pardavinėjo po 2 litus, kas aš tokia, kad nepirkti tokiom sąlygom :D) Jam pūsti netgi įveikėm sudėtingą ir netgi grėsmingai atrodantį pūtimo agregatą (kelis kartus perklausiau ar TIKRAI matė, jog Mikas BŪTENT SU ŠITUO DAIKTU anąkart pūtė čiužinį :)). Taip pat atidirbome savo buvimą čia – nuoširdžiai laistėme sodą, apžiūrėjome krūvelę išrautų piktžolių, sumestų prie medžių, ir nusprendėme, kad tai puikiai sueis už komposto krūvą (Kristoferis visą dieną kiekvieną žolelę ar surastą nukritusį obuolį tvarkingai nešė ten). Rinkom sraiges dešimtim ir mėtėm už upelio (nes Mikas sakė, kad jos jam viską suėda), žaidėm iešmų svaidymą, piktų robotukų gadinimą iešmais, ir dar seną dėdę, kuriam taip sunku eiti, kad turi pasiremti dviem iešmais, po vieną kiekvienoj rankoj.

Dar  užsidegėm visas žvakes, kiek tik turėjome, nesvarbu, kad diena, užtad jas galima užpūsti ir uždegti iš naujo n+k kartų (beje, storos lauko žvakės, kai ji gerai įsidegusi, nepavyksta užpūsti netgi intensyviai pūčiant dviese, tenka gesinti akmenėliu) O paskui dar galima uždeginėti viską, kas tik dega, jeigu jau degtukai atsidūrė rankose :)

Mikas leido mums naudotis žolelėmis, kurių darže tikrai daug. Pasidarėme arbatos, Kristoferiui labai patiko rinkti žoleles arbatai, vis klausė, ar gali nubėgti atnešti dar vieną šakelę ir įmesti į arbatinuką.  Arbata gavosi pasakiška. Mėtos, medetkos, citrinmėtės ir kažkas ten dar toks violetinėm gelytėm, reikia paklausti Miko, ar tai išvis arbatai :) Šviežia, kvapni, gaivi, pasaka... Net Kristoferis gėrė, tik su daug medaus :D O jis nemėgsta visko, kas su mėtomis  ;) Buvo labai gera, ramu, malonu, atsipalaidavau... :)

Galiausiai, visiškai prisisotinę lauku, išėjome žiūrėti filmų. Pažiūrėjome net du – Ice Age 2 ir Wall E. Ice age patiko, bet didelio įspūdžio nepadarė. Didžiausia susijaudinimą Kristoferiui sukelia momentai, kai kas nors ką nors gelbėja, kyla pavojus. Vaikai gi dar nežino, kad dažniausiai filmukuose viskas baigiasi gerai, viską priima labai rimtai. Bet dažniausias Kristoferio klausimas buvo – kada gi dar rodys tą žiurkę (kuri yra iš tikro voverė, bet na žiurkė ir viskas :D).  Ji - mėgstamas Kristoferio personažas, nors filmą žiūrėjome šiandien pirmą kartą. Netgi  minkštą žaislą tokį turime, nes na labai-labai reikėjo :)

 O Wall E padarė didelį įspūdį. Pirmiausia - juk tai apie robotą, o robotai, kaip žinia, niekada neapleidžia favoritų pozicijų. O  dar - ten daug jausmų, gelbėjimų, įtemptų momentų, graži draugystė, meilė, gerumas. Stebėjau, į ką vaikutis reaguoja labiausiai. Labai jaudinomės pabaigoje, ar pavyks pataisyti robotuką, ir labai išsigandome abu, kad jis jau bus nebe tas geraširdis ir neįprastas Wall E, o tiesiog  įprasta šiukšlių rinkimo mašina..  Bet jis prisiminė, jis atsigavo! Jis tikras! Kalbėjomės apie tą filmą dar ilgai, nors akys Kristoferiukui jau lipo, balsas pasikeitė. Jau akys pusiau užmerktos, tyli, migdosi ir staiga: „O kodėl?...“  Ir dar vieną epizodą iš filmo reikia aptarti :) Galiausiai užmigo, galvodamas apie jį, ir gal netgi sapnuoja tą mielą robotuką :) Mano meilė... :)