Gerai, kad kieme buvo katinų, su jais laukti buvo kur kas linksmiau. Katinas truputį leidosi paglostomas, bet jam buvo kiek per daug švelnumo, likusį laiką teko jį gaudyti :)
Pagaliau atėjome į skaniai malkomis, krosnimi ir duona kvepiantį namą. Šeimininkė ilgai pasakoja apie duoną, jos kepimą, tešlą, krosnį ir tradicijas. Na kada jau kepsime tą duona? :)
Galiausiai tas momentas atėjo - tešlos gavome, rutuliukus suformavome, papuošėmė ir sudėjome į skardeles kepti. Nuotrauka daryta be blico, matosi ne itin gerai, užtad viskas atrodo taip paslaptingai ir rituališkai:
Taip pat įdomus buvo įvairiausių senovinių rakandų apžiūrėjimas - ir senovinė skalbyklė, kurios vieną dalį galima taip smagiai daužyti į kitą, ir pelėkautai, panašūs į inkvizicijos įrankį, ir senovinis špižinis lygintuvas, kurį net pakelti yra sunku. Ir dar daug visokiausių daiktų, kurie net nelabai svarbu, kam skirti, bet galima juos smagiai daužyti, sukti ir kitaip kvailioti.
O štai dar vienas "pirmas kartas", suteikęs tikrai nemažai džiaugsmo:
Dar labai patiko dirbtuvės. Kristoferis visada labai susidomi, kai rodoma kažkas "tikro". Ne pritaikyto bei adaptuoto vaikams, bet kai viskas taip, kaip yra iš tikrųjų, be pagražinimų ir supaprastinimų. Jeigu jis klausia apie virusus, turiu jam papasakoti išsamiai ir "kaip iš tikrųjų", kaip suaugusiam. Jis viską puikiai supranta, seka mintį, klausinėja, vysto ją. Net jeigu bandyčiau supaprastinti kaip nors ar "adaptuoti vaikui", vis tiek klausinėtų tol, kol nepaaiškinčiau visko normaliai :) Ir man tai patinka :) Ir dar, jis visada vengia žmonių, kurie kalba ir elgiasi "vaikiškai", nenatūraliai. Ir vertina tuos, kurie bendrauja su juo, kaip su lygiu. Tiesa, geriausi žmonės jam - linksmi žmonės :)
Daug laiko praleidome kalvio dirbtuvėse: vaikas tiesiog ilgai stovėjo ir žiūrėjo, kaip kalvis įdeda į krosnį su degančiomis malkomis metalinį strypą, kaip jis įkaista, pakeičia spalvą, pasidaro lankstus. Kalvis išima strypą, pasuką jį replėmis ir tiesiog akyse matosi, kaip greitai jis vėsta, kaip spalva vėl keičiasi į įprastą. Vėl strypas atsiduria krosnyje, vėl laukiam. Čia pat galima apžiūrėti, kaip atrodo tokie pat susukti jau pagaminti strypai, kurie vėliau taps židinių įrankiais. Labai įdomu stebėti, kaip vaikas mokosi. Fizikos, chemijos, mechanikos, gal net logikos. Užduoda nuoseklius klausimus. Vėliau tai, ką sužinojo, galės pritaikyti daugelyje sričių ir susieti su daugeliu dalykų, apie kuriuos dabar net nenutuokia! Tas natūralus, savanoriškas mokymosi procesas tikrai veža!
Taip pat nemažai laiko praleidome audimo dirbtuvėse. Klausėmės įdėmiai, kaip moteris pasakojo apie staklių veikimo principą, rodė tūkstantį pririštų siūlų, kaip iš jų susidėlioja raštas, kaip ir kodėl ji naudoja schemą.
Vežimų angare didžiausią įspūdį paliko didelės rogės, tempiamos arklių. Ir žinoma, užlipta buvo ant (ir po) visko, ant (ir po) kuo tik įmanoma.
O lauke karuselės ir supynės - daug ir įvairių.
Dienos nuotykius vainikavo nusileidimas rogutėmis nuo kalno. Kristoferis tiesiog dievina bet kokius atrakcionus ir atrodo, nieko nebijo! Kai tik pamačiau jų reklamą, užklijuotą šalia muziejaus tualeto durų, iškart nusprendžiau - mums ten reikia :) Nusipirkome maksimalų - 10 nusileidimų bilietą. Po 5 man pasirodė, kad nusipirkome neribotą visai dienai :) Bet Kristoferiui nenusibodo nei kiek, galima buvo pirkti nors ir 50 :) Šiaip, smagu :) Greitai, gniaužia kvapą, linksma :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą