"Pirmas kartas"

Kaip aš mėgstu "pirmus kartus" :) Mėgstu, kai jie nutinka man ir dar labiau mėgstu, kai nutinka Kristoferiui. Labai smagu stebėti naujas patirtis, naujus neišbandytus dalykus, skonius, atidžiai stebėti, nepraleidžiant nei vienos emocijos, nei vieno mimikos momento, nei vieno komentaro. Tada tiesiog tavo akyse formuojasi žmogus, unikalus ir vienintelis toks, kuris dėl ką tik patirto kažko naujo jau nebe toks, koks buvo vakar. Taip pat tai padeda pajausti atsakomybę ir nepamiršti, kad ypač kol vaikutis pakankamai mažas, kad daug laiko praleidžia su mumis, mūsų - tėvų pareiga yra leisti jam patirti kuo daugiau gėrio bei apsaugoti nuo dalykų, kurie irgi pakeičia, tik nebe taip džiugiai, o palieka randus (neretai nuo mūsų pačių)...

O šiandien mes kirpomės :) Pirmą kartą gyvenimą kirpykloje, pas mano mėgstamą kirpėją Vytą. Pas jį kerpuosi jau gerus 10 metų, ir mes tapome draugais. Pažįstu šį žmogų ir galiu ramia širdim pasitikėti, kad viskas bus atlikta puikiai, visi pageidavimai išklausyti, ir svarbiausia - jis patiks mano vaikui ir bus jam švelnus, kantrus ir draugiškas. Juk Kristoferis neleido jokiam svetimam žmogui kirpti jo visus 5 metus (na, kaip neleido - pasakė, kad neis pas nieką kirptis, mes ir nevedėm, juk čia jo plaukai ir jo kūnas). Visus tuos metus kirpau tas ilgas kasas pati - jeigu kirpčiukų patrumpinimą, kad galima būtų matyti pasaulį ir tai nekenktų regėjimui, galima pavadinti kirpimu :) Kartais gaudavosi daugmaž lygiai, kartais - vidutiniškai :) Taip Kristoferiui netgi labiau patiko - linksmiau :)

Galiausiai, jis pakankamai paaugo ir visai panoro apsikirpti - pasilikti ilgus plaukus, bet "padaryti juos berniukiškus", nes vis tik kas antras žmogus vadino ji mergaite. Nesvarbu, kokie drabužiai, stereotipai - rimtas reikalas :)

Taigi, mes kerpamės. Vytas, kuris iš principo toli gražu nėra vaikų kirpėjas, visiškai ramiai reaguoja į nuolat kėdėje besisukantį vaiką (kokia puiki ta apvali kėdė!), ir netgi kai tas apsiaustas, kuriuo kruopščiai paslėpiamas kerpamasis nuo savo paties plaukų, skraido į visas puses, nes taip būni labiau panašus į "superį", Vytas tik šypsosi ir pasakoja, kad kitas jo klientas berniukas šitaip vaidina angelą :) Tik mikliai nukreipia aštrias žirkles į šoną, kai klientas jau visai įsiaudrina.

Kliento pageidavimai įvykdyti - plaukai ilgi, suvelti ir netgi padaryti ragai - viskas, kaip užsakyta. Po kėde palikome visą krūvą plaukų, net sunku patikėti, nes ir dabar jie atrodo ilgi (ir vos tik kokie 10 procentų žmonių tebegalvoja, kad tai mergaitė). Ačiū tau, Vytai :)

O toliau buvo dar vienas "pirmas kartas". Mano vaiką gali nemaitinti patį, bet duok jam pamaitinti kokį nors gyvūną (tiesa, jis mielai paskui su jais pasimaitins savarankiškai). Kai keliaujame į miestą, visada nešuosi rankinėje batonus (jų visada būna šaldytuve, nors niekas jų nevalgo). Užtad juos valgo balandžiai. Šiandien radome ypatingai gerus. Akivaizdu, kad reikia tiesiog žinoti vietas. Nes Vilniuje rasti balandžius, kurie drąsiai imtų duoną iš rankų, ne taip ir lengva. O čia mums tiesiog pasisekė. Pirma, jų buvo labai daug. Antra, jie ne tik kad nebijojo prieiti arti, jie ėmė duoną iš rankų, o lipdami vienas per kitą sumynė vaikui visas kojas, jis net atšokdavo iš nuostabos. Tai buvo geras atradimas, nes po Londono mūsų balandžiai, kurie prieina tik per metrą, labai liūdino.

Bet maitindami juos, išradome dar vieną nuostabų atradimą. Jeigu palikti juos visus renkančius trupinius krūvoje ir nubėgti į kitą skvero pusę, tolėliau, ir ten išberti visą saują trupinių, jie staiga visi vienu metu pakyla ir atskrenda pas tave. Aplink tave plasnoja sparnai, atrodo, tuoj atsitrenks kuris nors, net vėjas sukyla. Vaikas laimingas, juokiasi. Kai tik jie nusileidžia ir skubėdami surenka paskutinius trupinius, jis bėga ir vėl :) Bėgiojo, kol nesibaigė batonas. Gaila, kad neliko nuotraukų, netyčia ištryniau iš fotoaparato. Nieko, bus proga sugrįžti. Geriau su dviem batonais, vienas itin greitai baigiasi :)