2012 m. spalio 20 d., šeštadienis

Apie svajones

Ar turite svajonių? Tiksliau, ar dar prisimename savąsias? Ar nepamiršote apie jas, kažkada nusprendę, kad vis tiek neišsipildys? Aš bandau prisiminti savąsias, mokausi atrasti naujas ir patikėti, kad įmanoma. Jeigu įmanoma kažkam pasaulyje, nors vienam žmogui, reiškia, man taip pat. Reikia tik nepasiduoti.

O vaikams paprasčiau - jų svajonės nedidelės (suaugusiųjų akimis žiūrint, jiems tai jos milžiniškos) ir neretai nesunkiai įgyvendinamos. Ir koks geras jausmas žinoti, kad daug kas yra tavo rankose, kad gali vos truputuką pasistengti, ir vaiko svajonė bus įgyvendinta. Akys spindės, ir laimės pojūtis kažkokiu būdu užlies abu - ir jį, ir tave :)

Vakar mes buvome cirke. Einame kiekvieną kartą į visus įmanomus cirkus, kai tik jie būna mūsų mieste. Kristoferis tiesiog dievina cirką. Aš taip pat labai mėgstu, prisimenu, kaip senelis mane vesdavo vaikystėje, kaip būdavo smagu...

Patiko papūgos, šuniukai, ehidnos, akrobatai, žonglieriai. Kristoferis, paklausęs, kaip jiems pavyko išspjauti ugnį ir sužinojęs, kad jie visą laiką turėjo burnoje degiojo skysčio, labai susirūpino, kad jiems gi buvo neskanu. Vėliau tas žonglierius mums pasakė: "Taip, neskanu, bet ką darysi, darbas toks". :)

Cirkas mums visada kaip šventė. Ir tas šurmulys, kai visi sueina į palapinę ir ieškosi vietų, ir pats pasirodymas, ir gyvūnėliai, ir pramogos pertraukos metu, ir tas stebuklingas dalykas - cukraus vata, ir savadarbė karusėlė, pagaminta iš vaikiškų plastmasinių kėdučių nupjautomis kojomis.

Bet šįkart apie svajones. Aš turiu įprotį įsdėmėti, kas įdomiausia mano vaikui, apie ką jis kalba, ko nori. Ir kažkaip intuityviai pastebėti, kad štai ji - galimybė. Kristoferis yra toks vaikas, kuris, pamatęs bet kokį gyvą padarą, bėgs jį glostyt. Nesvarbu, ką. Tai yra ne tik šuniukai bei kačiukai, bet ir paršeliai, ir arkliai, ir ežiukai, ir sliekai su vorais. Bet šituos paglostyti ganėtinai lengva. Sunkiau yra su paukščiais. Jis seniai jau bando paglostyti paukščius. Net yra laikęs rankose balandžius ir zyles Londone, bet glostomi jie vis tiek nesiduoda. Nebent labai trumpam ir vis bando pasprukti. Ir jis vis gaudo tas antis su balandžiais, o jie vis bėga. Ir kai per pertrauką pasiūlė fotografuotis su gyvūnais, iškart sužiūrau, ar bus papūgos. Buvo. Man asmeniškai tokios nuotraukos su gyvūnais, kai reikia pozuoti, kol fotografuoja, ne prie širdies, jos man kažkokios banalios, bet čia tikslas buvo kitoks. Klausiu - ar duosit glostyti ir laikyti, jeigu fotografuosimės? Duosim. Reiškia, einam. 25 litai (siaubas, kiek daug) už vieną nuotrauką ir vaikutis laimingas laiko papūgą ir ilgai ją glosto :) Ji leidžiasi, tupi ramiai, yra minkšta ir maloni :)

Svajonė įgyvendinta :) Kaip pigiai ir nesunkiai kartais galima pasiekti svajonę :)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą