O Kristoferis ir vėl sugalvojo naujų pramogų (tiesiog nuostabu, kaip vaikai moka atrasti džiaugsmą, arba sukurti jį iš nieko, arba lygioje vietoje, kur atrodo viskas taip įprasta ir nieko nesugalvosi, sukuria visiškai naują neregėtą nematytą ir visiškai vežantį dalyką!)
Ta kūdra, kurioje vyko maudynės, apsupta medžiais, krūmais ir bruzgynais, ir tik kur ne kur yra daugiau ar mažiau patogūs nusileidimai prie vandens. Tai atrakcija buvo tokia: jis plaukia vienas nuo vieno nusileidimo iki kito. O aš einu krantu jo pasitikti, ir per bruzgynus net visiškai jo nematau. Bet puikiai girdžiu :) Jis dažnai pasitikrina, ar š vis dar ten :) Buvo smagu, plaukiojo geros pusantros valandos, ir nepavargsta gi :) Su tuo žieduku jaučiasi vandenyje kaip delfinas, o kai nori pailsėti, gali tiesiog plūduriuoti, pasidėjęs veidą ant krokodilo snukio :)
O vakare sugalvojo naują žaidimą. Išsikasė iš dugno didelį akmenį, mėtė jį į kūdrą, o paskui ieškojo po vandeniu. Ir turėjo atrasti BŪTENT TĄ PATĮ akmenį, nesvarbu, kiek tai užtrukdavo. Buvo smagu :) Pilnos akys laimės, kai pavykdavo. Tiesa, po vakarinių maudynių, kai jis maudėsi vienintelis, žmonės nelipo į tokį šaltį, teko nešti namo visiškai suledijusį mėlyną vaiką. Nes nešant nors kiek šilčiau :)
Vakare atradome Madagaskarą. Vis dėlto, filmai yra vertingas dalykas vaikams (su sąlyga, jeigu jie geri). Verčia susimąstyti, daug ką suprasti. Didelį įspūdį padarė tai, kad Aleksas žiūrėjo į kitus gyvūnus kaip į potencialią mėsą. Daug minčių ir klausimų kilo, ir vėlgi, po vieno filmo peržiūrėjimo vaikas jau nebe tas, kuris buvo prieš pusantros valandos, jo požiūris į pasaulį jau kitoks, jis daug daugiau visko suvokia, daug kas pasikeitė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą