Apie svajones

Ar turite svajonių? Tiksliau, ar dar prisimename savąsias? Ar nepamiršote apie jas, kažkada nusprendę, kad vis tiek neišsipildys? Aš bandau prisiminti savąsias, mokausi atrasti naujas ir patikėti, kad įmanoma. Jeigu įmanoma kažkam pasaulyje, nors vienam žmogui, reiškia, man taip pat. Reikia tik nepasiduoti.

O vaikams paprasčiau - jų svajonės nedidelės (suaugusiųjų akimis žiūrint, jiems tai jos milžiniškos) ir neretai nesunkiai įgyvendinamos. Ir koks geras jausmas žinoti, kad daug kas yra tavo rankose, kad gali vos truputuką pasistengti, ir vaiko svajonė bus įgyvendinta. Akys spindės, ir laimės pojūtis kažkokiu būdu užlies abu - ir jį, ir tave :)

Vakar mes buvome cirke. Einame kiekvieną kartą į visus įmanomus cirkus, kai tik jie būna mūsų mieste. Kristoferis tiesiog dievina cirką. Aš taip pat labai mėgstu, prisimenu, kaip senelis mane vesdavo vaikystėje, kaip būdavo smagu...

Patiko papūgos, šuniukai, ehidnos, akrobatai, žonglieriai. Kristoferis, paklausęs, kaip jiems pavyko išspjauti ugnį ir sužinojęs, kad jie visą laiką turėjo burnoje degiojo skysčio, labai susirūpino, kad jiems gi buvo neskanu. Vėliau tas žonglierius mums pasakė: "Taip, neskanu, bet ką darysi, darbas toks". :)

Cirkas mums visada kaip šventė. Ir tas šurmulys, kai visi sueina į palapinę ir ieškosi vietų, ir pats pasirodymas, ir gyvūnėliai, ir pramogos pertraukos metu, ir tas stebuklingas dalykas - cukraus vata, ir savadarbė karusėlė, pagaminta iš vaikiškų plastmasinių kėdučių nupjautomis kojomis.

Bet šįkart apie svajones. Aš turiu įprotį įsdėmėti, kas įdomiausia mano vaikui, apie ką jis kalba, ko nori. Ir kažkaip intuityviai pastebėti, kad štai ji - galimybė. Kristoferis yra toks vaikas, kuris, pamatęs bet kokį gyvą padarą, bėgs jį glostyt. Nesvarbu, ką. Tai yra ne tik šuniukai bei kačiukai, bet ir paršeliai, ir arkliai, ir ežiukai, ir sliekai su vorais. Bet šituos paglostyti ganėtinai lengva. Sunkiau yra su paukščiais. Jis seniai jau bando paglostyti paukščius. Net yra laikęs rankose balandžius ir zyles Londone, bet glostomi jie vis tiek nesiduoda. Nebent labai trumpam ir vis bando pasprukti. Ir jis vis gaudo tas antis su balandžiais, o jie vis bėga. Ir kai per pertrauką pasiūlė fotografuotis su gyvūnais, iškart sužiūrau, ar bus papūgos. Buvo. Man asmeniškai tokios nuotraukos su gyvūnais, kai reikia pozuoti, kol fotografuoja, ne prie širdies, jos man kažkokios banalios, bet čia tikslas buvo kitoks. Klausiu - ar duosit glostyti ir laikyti, jeigu fotografuosimės? Duosim. Reiškia, einam. 25 litai (siaubas, kiek daug) už vieną nuotrauką ir vaikutis laimingas laiko papūgą ir ilgai ją glosto :) Ji leidžiasi, tupi ramiai, yra minkšta ir maloni :)

Svajonė įgyvendinta :) Kaip pigiai ir nesunkiai kartais galima pasiekti svajonę :)

Arklio muziejus

Šiandien su mokyklėlės draugais buvome Arklio muziejuje šalia Anykščių, Niūronyse. Smagi vieta vaikams ir gal netgi tėveliams. Pagrindinis kelionės tikslas - kepti duoną. Kristoferis visą laiką, kol ieškojome muziejaus, kol pirkome bilietus, kol laukėme bendrakeleivių klausinėjo - na kada jau tą duoną kepsime? :)

Gerai, kad kieme buvo katinų, su jais laukti buvo kur kas linksmiau. Katinas truputį leidosi paglostomas, bet jam buvo kiek per daug švelnumo, likusį laiką teko jį gaudyti :)

Pagaliau atėjome į skaniai malkomis, krosnimi ir duona kvepiantį namą. Šeimininkė ilgai pasakoja apie duoną, jos kepimą, tešlą, krosnį ir tradicijas. Na kada jau kepsime tą duona? :)

Galiausiai tas momentas atėjo - tešlos gavome, rutuliukus suformavome, papuošėmė ir sudėjome į skardeles kepti. Nuotrauka daryta be blico, matosi ne itin gerai, užtad viskas atrodo taip paslaptingai ir rituališkai:

 Taip pat įdomus buvo įvairiausių senovinių rakandų apžiūrėjimas - ir senovinė skalbyklė, kurios vieną dalį galima taip smagiai daužyti į kitą, ir pelėkautai, panašūs į inkvizicijos įrankį, ir senovinis špižinis lygintuvas, kurį net pakelti yra sunku. Ir dar daug visokiausių daiktų, kurie net nelabai svarbu, kam skirti, bet galima juos smagiai daužyti, sukti ir kitaip kvailioti.

O štai dar vienas "pirmas kartas", suteikęs tikrai nemažai džiaugsmo:

Dar labai patiko dirbtuvės. Kristoferis visada labai susidomi, kai rodoma kažkas "tikro". Ne pritaikyto bei adaptuoto vaikams, bet kai viskas taip, kaip yra iš tikrųjų, be pagražinimų ir supaprastinimų. Jeigu jis klausia apie virusus, turiu jam papasakoti išsamiai ir "kaip iš tikrųjų", kaip suaugusiam. Jis viską puikiai supranta, seka mintį, klausinėja, vysto ją. Net jeigu bandyčiau supaprastinti kaip nors ar "adaptuoti vaikui", vis tiek klausinėtų tol, kol nepaaiškinčiau visko normaliai :) Ir man tai patinka :) Ir dar, jis visada vengia žmonių, kurie kalba ir elgiasi "vaikiškai", nenatūraliai. Ir vertina tuos, kurie bendrauja su juo, kaip su lygiu. Tiesa, geriausi žmonės jam - linksmi žmonės :) 

Daug laiko praleidome kalvio dirbtuvėse: vaikas tiesiog ilgai stovėjo ir žiūrėjo, kaip kalvis įdeda į krosnį su degančiomis malkomis metalinį strypą, kaip jis įkaista, pakeičia spalvą, pasidaro lankstus. Kalvis išima strypą, pasuką jį replėmis ir tiesiog akyse matosi, kaip greitai jis vėsta, kaip spalva vėl keičiasi į įprastą. Vėl strypas atsiduria krosnyje, vėl laukiam. Čia pat galima apžiūrėti, kaip atrodo tokie pat susukti jau pagaminti strypai, kurie vėliau taps židinių įrankiais. Labai įdomu stebėti, kaip vaikas mokosi. Fizikos, chemijos, mechanikos, gal net logikos. Užduoda nuoseklius klausimus. Vėliau tai, ką sužinojo, galės pritaikyti daugelyje sričių ir susieti su daugeliu dalykų, apie kuriuos dabar net nenutuokia! Tas natūralus, savanoriškas mokymosi procesas tikrai veža!

Taip pat nemažai laiko praleidome audimo dirbtuvėse. Klausėmės įdėmiai, kaip moteris pasakojo apie staklių veikimo principą, rodė tūkstantį pririštų siūlų, kaip iš jų susidėlioja raštas, kaip ir kodėl ji naudoja schemą.

Vežimų angare didžiausią įspūdį paliko didelės rogės, tempiamos arklių. Ir žinoma, užlipta buvo ant (ir po) visko, ant (ir po) kuo tik įmanoma.

O lauke karuselės ir supynės - daug ir įvairių.

 Dienos nuotykius vainikavo nusileidimas rogutėmis nuo kalno. Kristoferis tiesiog dievina bet kokius atrakcionus ir atrodo, nieko nebijo! Kai tik pamačiau jų reklamą, užklijuotą šalia muziejaus tualeto durų, iškart nusprendžiau - mums ten reikia :) Nusipirkome maksimalų - 10 nusileidimų bilietą. Po 5 man pasirodė, kad nusipirkome neribotą visai dienai :) Bet Kristoferiui nenusibodo nei kiek, galima buvo pirkti nors ir 50 :) Šiaip, smagu :) Greitai, gniaužia kvapą, linksma :)