"Pirmas kartas"

Kaip aš mėgstu "pirmus kartus" :) Mėgstu, kai jie nutinka man ir dar labiau mėgstu, kai nutinka Kristoferiui. Labai smagu stebėti naujas patirtis, naujus neišbandytus dalykus, skonius, atidžiai stebėti, nepraleidžiant nei vienos emocijos, nei vieno mimikos momento, nei vieno komentaro. Tada tiesiog tavo akyse formuojasi žmogus, unikalus ir vienintelis toks, kuris dėl ką tik patirto kažko naujo jau nebe toks, koks buvo vakar. Taip pat tai padeda pajausti atsakomybę ir nepamiršti, kad ypač kol vaikutis pakankamai mažas, kad daug laiko praleidžia su mumis, mūsų - tėvų pareiga yra leisti jam patirti kuo daugiau gėrio bei apsaugoti nuo dalykų, kurie irgi pakeičia, tik nebe taip džiugiai, o palieka randus (neretai nuo mūsų pačių)...

O šiandien mes kirpomės :) Pirmą kartą gyvenimą kirpykloje, pas mano mėgstamą kirpėją Vytą. Pas jį kerpuosi jau gerus 10 metų, ir mes tapome draugais. Pažįstu šį žmogų ir galiu ramia širdim pasitikėti, kad viskas bus atlikta puikiai, visi pageidavimai išklausyti, ir svarbiausia - jis patiks mano vaikui ir bus jam švelnus, kantrus ir draugiškas. Juk Kristoferis neleido jokiam svetimam žmogui kirpti jo visus 5 metus (na, kaip neleido - pasakė, kad neis pas nieką kirptis, mes ir nevedėm, juk čia jo plaukai ir jo kūnas). Visus tuos metus kirpau tas ilgas kasas pati - jeigu kirpčiukų patrumpinimą, kad galima būtų matyti pasaulį ir tai nekenktų regėjimui, galima pavadinti kirpimu :) Kartais gaudavosi daugmaž lygiai, kartais - vidutiniškai :) Taip Kristoferiui netgi labiau patiko - linksmiau :)

Galiausiai, jis pakankamai paaugo ir visai panoro apsikirpti - pasilikti ilgus plaukus, bet "padaryti juos berniukiškus", nes vis tik kas antras žmogus vadino ji mergaite. Nesvarbu, kokie drabužiai, stereotipai - rimtas reikalas :)

Taigi, mes kerpamės. Vytas, kuris iš principo toli gražu nėra vaikų kirpėjas, visiškai ramiai reaguoja į nuolat kėdėje besisukantį vaiką (kokia puiki ta apvali kėdė!), ir netgi kai tas apsiaustas, kuriuo kruopščiai paslėpiamas kerpamasis nuo savo paties plaukų, skraido į visas puses, nes taip būni labiau panašus į "superį", Vytas tik šypsosi ir pasakoja, kad kitas jo klientas berniukas šitaip vaidina angelą :) Tik mikliai nukreipia aštrias žirkles į šoną, kai klientas jau visai įsiaudrina.

Kliento pageidavimai įvykdyti - plaukai ilgi, suvelti ir netgi padaryti ragai - viskas, kaip užsakyta. Po kėde palikome visą krūvą plaukų, net sunku patikėti, nes ir dabar jie atrodo ilgi (ir vos tik kokie 10 procentų žmonių tebegalvoja, kad tai mergaitė). Ačiū tau, Vytai :)

O toliau buvo dar vienas "pirmas kartas". Mano vaiką gali nemaitinti patį, bet duok jam pamaitinti kokį nors gyvūną (tiesa, jis mielai paskui su jais pasimaitins savarankiškai). Kai keliaujame į miestą, visada nešuosi rankinėje batonus (jų visada būna šaldytuve, nors niekas jų nevalgo). Užtad juos valgo balandžiai. Šiandien radome ypatingai gerus. Akivaizdu, kad reikia tiesiog žinoti vietas. Nes Vilniuje rasti balandžius, kurie drąsiai imtų duoną iš rankų, ne taip ir lengva. O čia mums tiesiog pasisekė. Pirma, jų buvo labai daug. Antra, jie ne tik kad nebijojo prieiti arti, jie ėmė duoną iš rankų, o lipdami vienas per kitą sumynė vaikui visas kojas, jis net atšokdavo iš nuostabos. Tai buvo geras atradimas, nes po Londono mūsų balandžiai, kurie prieina tik per metrą, labai liūdino.

Bet maitindami juos, išradome dar vieną nuostabų atradimą. Jeigu palikti juos visus renkančius trupinius krūvoje ir nubėgti į kitą skvero pusę, tolėliau, ir ten išberti visą saują trupinių, jie staiga visi vienu metu pakyla ir atskrenda pas tave. Aplink tave plasnoja sparnai, atrodo, tuoj atsitrenks kuris nors, net vėjas sukyla. Vaikas laimingas, juokiasi. Kai tik jie nusileidžia ir skubėdami surenka paskutinius trupinius, jis bėga ir vėl :) Bėgiojo, kol nesibaigė batonas. Gaila, kad neliko nuotraukų, netyčia ištryniau iš fotoaparato. Nieko, bus proga sugrįžti. Geriau su dviem batonais, vienas itin greitai baigiasi :)

Gimtadienis!

Kristoferis gimė rugsėjo 1 dieną :) Prieš 5 metus. Tik vakar naktį grįžome iš Palangos, kad spėtumėm atšvęsti su draugais, kuriems jau pirmadienį į darželį.

Palangoje buvome dviese su Kristoferiu, tėtis darbavosi Vilniuje. Ir jam buvo patikėta siaubingai svarbi užduotis - paslapčia papuošti kambarį, kaip mėgsta Kristoferis. Viską supirkau iš anksto, sudėjau matomoje vietoje, nuoseklia tvarka, parašiau detalią instrukciją :)  Kad mums grįžus, vaikui būtų staigmena. Kristoferis dievina staigmenas! Ir tikrai pavyko puikiai - apie 50 didelių spalvingų balionų, pririštų visur, kur tik įmanoma, ir tiesiog gulinčių ant grindų, gražiai supakuota dovana (irgi kruopščiai paruošta ir paslėpta dar iki išvažiavimo į Palangą) stovi vidury kambario. Kristoferis buvo sužavėtas :) Kiek kartais nedaug reikia tam, kad suteiktum vaikui laimės!

Dovanų Kristoferis gavo... robotą :) Didelį, gražų. Labai apsidžiaugė ir ilgai su juo žaidė, net kelias dienas :) Žinojome, kad ilgai nežais, nes vis tik jis labai primityvus (ir dar vokiškai kalba, kas pasirodo mums su Giedrium visiška problema - jei šnekėtų angliškai, būtų bent įmanoma suprasti), bet vis tiek nupirkome - vaikas turėjo tokią svajonę :) Tegul stovi kamputyje - netrukdo. Naktį, kai visi užmigo, ruošiau dar vieną staigmeną - tortą-robotą :)

O sekmadieniui paruošiau dar vieną staigmeną. Ilgai rinkausi, kur gi švęsti tą gimtadienį, kad būtų įdomu. Prieš tai du metus iš eilės švęsdavome vaikų kambariuke, bet jau iš jo išaugome, reikėjo naujovių. Pastebėjau, kad Kristoferis labai mėgsta lipdyti. Mėgsta tiesiog laikyti rankose molį, plastilimą, Play Doh, jį minkyti, spaudyti. Visai neseniai ir netikėtai pradėjo kurti - kažkokius sudėtingus monstriukų veidukus, su sudėtingomis smulkiomis detalėms, vien tik savo fantazijos ir noro vedinas. Ir radau galimybę atšvęsti gimtadienį keramikos dirbtuvėse.

Sukvietėm draugus, ir šventė prasidėjo :) Iki paskutinės akimirkos nesakėme, kur važiuojame, Kristoferis labai jaudinosi :)

Tai buvo pats puikiausias gimtadienis! Šeimininkai - mieli nuostabūs žmonės, Kristoferis iškart su jais susidraugavo (o jis labai atsirenka žmones), labai įdėmiai klausėsi patarimų, pamokymų ir į juos atsižvelgdavo. Pirmiausia visi kartu (ir vaikai, ir tėveliai) kočiojome molio lakštus, spaudėme formeles, kaip sausainiams, ir visaip puošėme tas figūrėles, rašėme palinkėjimus. Vėliau šeimininkai iš jų sulipdė nuostabią didelę lėkštę, ją gražiai nuglazūravo ir išdegino. O vėliau vaikučiai galėjo lipdyti, ką norėjo. Kristofeis lipdė avinuką šeimininkės Sigitos pamokomas, paskui jis lipdė slieką, paskui monstrą, paskui jau nebežinau ką :D

Nebuvo įmanoma sustabdyti :) Šeimininkai nustebo, kaip tokio amžiaus vaikutis gali tiek ilgai išlaikyti dėmesį, ir taip įsitraukė į procesą. Tiesiog žmogus atrado tai, kas jam tikrai patinka. Šiaip ne taip, paprašius, kad įdėtų molio su savimi namo, atplėšėme (nes reikėjo spėti bent tortą suvalgyti iki šventės pabaigos :)).

Gimtadienis gavosi labai vykęs. Visiems vaikams ir suaugusiems labai patiko, o dar ir darbelių išsinešėm, ir gražią lėkštę su draugų palinkėjimais ir papuošimais gavome.

Kristoferis pareiškė, kad "Mes čia lankysime". Ką nutarėme ir padaryti, nes mes abu susižavėjome procesu, šeimininkais ir galimybėmis. Lankysime abu :)

O toliau sekė torto valgymas. Nereikia nė sakyti, kad tortas jubiliatui labai patiko. Ir forma, ir visais tais saldainiais, kuriais jis buvo papuoštas. Jie labai patiko visiems vaikams, ir kaip paprastai ir būna, buvo nuvalgyti akimirksniu :)

Vėliau siekė pramogos kieme. Buvo ir kasdieninių Kristoferio pramogų:

Ir paprasta vaikiška pramoga - muilo burbulai, kurie VISADA tinka ir suteikia vaikams daug džiaugsmo:

Ir kaipmat buvo atrasta puiki čiuožykla:

Pasibaigus oficialiai daliai, su viena drauge dar nuėjome pasivaikščioti mieste. Kristoferis žinoma, kad nepraleido fontano :) Šitame dar nesimaudė, naujiena :)

Šventė gavosi tikrai nuostabi... Visi grįžome labai laimingi, su dovanomis, naujais robotais ir nauju pomėgiu - keramika. Į tą studiją tikrai dar grįšime ne vieną kartą :)

Su gimtadieniu, mano mylimuk! :-*